Leonardo Skirpsto fotografijų paroda „Dienos ir naktys, būti ar nebūti“

Varėnos kultūros centro

Kino ir parodų salė (J. Basanavičiaus g. 17)

parodos

Leonardas Skirpstas (g. 1956 m.) – profesionalus žurnalistas, 1980 metais baigęs studijas Vilniaus universitete. Pirmąją personalinę fotografijos parodą surengė Palangoje, dar mokydamasis vidurinėje mokykloje. 1976 metais jo darbai kartu su R. Požersko, V. Šontos, R. Paknio kūryba buvo eksponuojami Vilniuje, Fotomenininkų draugijos salone atidarytoje Pirmojoje jaunųjų fotografų parodoje. Baigęs studijas dirbo žurnalistinį darbą.
Gyvenimui pakoregavus darbo pobūdį, po ilgesnės pertraukos prie fotografijos grįžo prieš septynerius metus. Surengė personalinę fotografijų parodą sostinėje, po dvejų metų – dar vieną, 2010 metais – parodą Ukmergėje. Su fotoaparatu nesiskiria iki šiol. Leonardas užaugo nuostabiame Lietuvos pajūryje, todėl savaime suprantama, kad labiausiai jį traukia gamta. Kelionėse po Europos ir gerokai tolimesnius kraštus fiksuoja unikalius, UNESCO saugomus objektus – kraštovaizdžius, gamtos sukurtus paminklus, miestelius, statinius.

Tačiau pažintinės kelionės, išskirtiniai gamtos ir žmogaus kūriniai fotožurnalisto dvasios galutinai nenustelbė…

Dokumentinę fotografiją prisiminė užpernai, kai tvarkydamas savo archyvą netikėtai aptiko gerą šūsnį senų negatyvų. Nespalvotų, laiko ir aplinkos kiek pakeistų, tačiau be galo vertingų. Taip rugpjūtį gimė dar viena paroda – „1988 08 23 Vingio parke“. Tarp tūkstančių žmonių, prieš ketvirtį amžiaus suplaukusių į šį parką, buvo ir Leonardas, tuo metu dirbęs vieno žurnalo redakcijoje. Žinoma, savo fotokameros namuose nepaliko… Tą pavakarę parke buvo daug fotografų – mėgėjų, profesionalų, jais apsimetusių KGB karininkų, milicininkų. Vienų jų fotojuostas metų skersvėjai išblaškė, kitų – nugulė raportuose, ataskaitose… Laimė, savąsias Leonardas išsergėjo. Ir dalį tų brangių Lietuvos istorijos akimirkų pateikė parodos ekspozicijai. Negana to, publikavus jas žiniasklaidoje, atsišaukė keletas nuotraukose užfiksuotų žmonių. Pavyko juos pakalbinti, pakviesti į televizijos studiją.
Turbūt šios senos fotografijos, atgiję prisiminimai, iš praeities sugrįžę žmonės paskatino Leonardą kelionei į Kijevą. Dar nebuvo išsisklaidęs parako kvapas, kai specialiųjų pajėgų snaiperiai ten šaudė į taikius ukrainiečius. Grįžęs surengė parodą „Maidanas: keturios dienos fotoreporterio akimis“, kuri patraukia nesurežisuotais vaizdais, nuoširdžiais ir podraug giliais Ukrainos virsmo dalyvių portretais. Vilniuje atidaryta paroda vėliau pradėjo savo kelionę po Lietuvą.
Paroda „Dienos ir naktys: būti ar nebūti“ mus vėl nukelia į tolimą ir kartu daugumai niekaip nepamirštamą Lietuvos istorijos tarpsnį. Ištarus Sausio 13-oji, mano kartos atstovams patikslinti metų tikrai nereikia… Lietus ir jį pakeitęs šaltis, laukimas atžlegant tankų nuo TV bokšto ir LRT pastato, vėliau – armatūrų tempimas renčiant barikadas, ilgam įšaldžiusias būsimojo parlamentarų viešbučio statybas… Sausio 13-oji man visuomet atsiduoda laužais ir nuo jų apsvilusiais žieminių batų puspadžiais… Laukto ir visai tikėtino Aukščiausiosios Tarybos šturmo išvakarėse savo diktofoną dėl visa ko palikau Nacionalinės bibliotekos direktoriaus Vlado Bulavo (1936-2004) seife… Priešingai nei mano bičiulis ir kolega Leonardas, savo fotoaparato nepatikėjęs niekam.
Nespalvota, arba, kaip kalbininkai nerekomenduoja vadinti, juodai balta fotografija turi savojo žavesio. Celiuliozinės, laikui ir aplinkai neatsparios juostos išbyrėjusiais dantukais restauruojamos, atkuriamos, suskaitmeninamos. Ir tuomet praeities vaizdais ir veidais prabyla į mus. Tam, kad padėtų prisiminti, iš naujo patirti, o jaunesniems – sužinoti. Kas ir kaip buvo, kaip galėjo ir kaip neturėtų būti. Leonardas – vienas iš tų, kurie padeda mums pasklaidyti istorinius mūsų Tėvynės puslapius. Džiaugiuosi, kad jis grįžo prie savo ištakų ir didžiuojuosi, kad buvau tarp tų, kurie skatino tokiam žingsniui.

Gintautas Stalnionis

Paroda veiks iki vasario 14 d.